James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį
Mane apėmęs svaigulys skubiai leidžiant krūvą pinigų žiedui, kurį galėjo pastebėti ir iš kosminės stoties, palengva praėjo, prasidėjo nerimas. Taip veikia visos geros narkotinės medžiagos. Dabar man būtinai reikėjo atsipalaiduoti, nusiraminti. Valio, sugalvojau: kadangi šiandien eik-po-velnių diena, valgysiu desertą. St Regis tam buvo tinkamiausia vieta. Aš kabojau ant siūlelio: mano buvęs vaikinas - egomaniakas, visiškas, beviltiškas bukagalvis; mano šiuolaikiška motina varo iš proto ir tai tęsiasi dešimtmečius; aš ką tik išleidau didžiulę sumą pinigų žiedui, kurio man visai nereikia. Jei ne tai, viskas labai puiku.
Gal norėtumėt pažiūrėti valgiaraštį, panele? - paklausė padavėjas.
Iš ko jis sprendžia, kad aš „panelė"? Gal tai parašyta man ant kaktos? Gal iš mano laikysenos?
Reikia valdytis.
Ne. Aš tik gersiu šaltos arbatos, - pasakiau nekaltai. - Ačiū.
Suprantama.
Paskui atgavau sveiką protą. Nekaltybė-dorybybė - per vėlu. Ant piršto mūvėjau deimantinį žiedą, kurį nusipirkau pati.
Palaukite! Sustokite. Žinote ką? Noriu deserto su karštu karameliniu padažu. Su kavos ledais.
Čia tai pasirinkimas.
Žaidžiau siuntinėdama deimantų lazerio spindulius po visą Astor Court restoraną, kai padavėjas grįžo su mano ledų desertu. Sidabrinis indas buvo didesnis už Hju galvą. Aš jokiu būdu negalėjau visko suvalgyti, o paskui, šiaip ar taip, rodytis viešai pakelta savo galva. Kaip įstengdavau tiek suvalgyti, kai man buvo aštuoneri? Turbūt buvau didesnė storulė, negu atsimenu. Arba ne - daug geriau - tada desertą, be abejonės, patiekdavo daug mažesniame inde. Taip. Stai kur paslaptis.
Pirmieji aromatingi kąsniai greitai atgaivino viską. Kaip prustiški buvusių nuodėmingų malonumų prisiminimai ir panašiai.
Kaip man patikdavo tos sekmadienio popietės čia, su Maiklu, ir Tiffany, kada tik Vivjena užsigeisdavo ten eiti, buvo svarbu, kad mane vestųsi.
Motina su draugais plepėdavo ar tvarkydavo reikalus, o mes su Maiklu klajodavome savo išgalvotame pasaulėlyje. Ar tai buvo paskutinis kartas, kai jaučiausi tikrai laiminga? Jei taip, vadinasi, esu labiau apgailėtina, negu noriu pripažinti.
Pakabinau antrą šaukštą, šįkart norėdama įsitikinti, kad ledai apipilti pakankamu kiekiu karamelinio padažo. Buvo tiek, kiek man reikia. Ledai ir ryškus, didelis žiedas ant mano dešinės rankos piršto. Mataravau pirštais, gaudydama šviesą.
Kalbant apie graudžius dalykus, kadangi negalėsiu to išvengti, turiu pripažinti, jog tebetikėjau išgalvotu vaikystės draugu. Ką tai apie mane sako?
O paskui...
Sumirksėjau, pažiūrėjau į šalį, vėl sumirksėjau.
Kas per...
Pastebėjau vos už kelių staliukų nuo manęs sėdinčią porą. Gražią porą. Iš tikrųjų labai tinkamą Džeinės ir Maiklo žaidimui.
Tačiau stulbino ne tai.
Padėjau šaukštą, lėtai servetėle nusišluosčiau lūpas ir labai įdėmiai žiūrėjau.
Staiga mano rankos ir keliai ėmė drebėti, apatinė lūpa suvirpėjo.
Tas vyras?.. Negali būti...
Maiklas?
Vėl greitai sumirksėjau, kaip katinas animaciniame filme. Nesilioviau drebėjusi, išpylė prakaitas.
„Maiklas" buvo su labai gražia moterimi, tamsiais, blizgančiais lyg audinės kailis plaukais. Ji tikrai atrodė žavi. Viena iš tų gražuolių modelių, kurios yra tarsi pasigėrėtina gamtos išdaiga. Maiklas man visada sakydavo, kad jis gali būti išgalvotu draugu tik vaikams. Aštuoneri metai buvo riba. Todėl, kai man suėjo devyneri, jis mane ir paliko. Kaip suprasti, gal jam paaukštino pareigas, ar ką? Ar suaugusieji turi išgalvotus draugus? Jei taip, tai kur manasis?
O gal... gal vis dėlto čia ne Maiklas. Suprantama, ne Maiklas - jis juk buvo išgalvotas.
Tačiau negalėjau apsirikti. Ta šypsena tikrai jo. Tos nepaprastos žalios akys. Jis atrodė kaip visada gražus, gal net gražesnis.
Dingtelėjo mintis, kad man pasimaišė galvoje.
Ką gi, teks su tuo susitaikyti. Ką dabar turėčiau daryti?
Skambinti ir pranešti apie save 911? Sumečiau, kad, jei tikrai išprotėjau, už savo veiksmus neatsakau. Tai man tarsi suteikia laisvės.
Pakilau nuo savo staliuko ir nuėjau prie jų.
Jei jis ne Maiklas... na, tada vis tiek apkabinsiu. Gal pabučiuosiu. Galbūt net paprašysiu mane vesti.
Tą dieną, kai jis mane paliko, Maiklas sakė, kad jo niekada net neprisiminsiu. Jis labai klydo. Aš prisiminiau kiekvieną su juo susijusią smulkmeną. O čia tikrai buvo Maiklas.
Nebent aš visai išprotėjau.
Galėjo būti ir taip, ir kitaip.
Trisdešimt penktas
-Jei suvalgysiu visą ledų desertą, a) tai bus ne mano, o tavo kaltė, b) netilpsiu į drabužius, kai rytoj iš ryto mane fotografuos. O c) - mane atleis iš darbo.
Maiklas nusijuokė:
Matai, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Tada tu grįši į mokyklą dirbti visu etatu, baigsi studijas ir dar greičiau tapsi puiki mokytoja.
Ji pakabino ledų, didelį kąsnį, ir padarė juokingą grimasą, negalėdama jo apžioti - tai tinka tik žaviems modeliams ir vaikams, nes nekelia pasibjaurėjimo. Veikiau tinka tik modeliams.
Manai, kad turėčiau elgtis taip?
Žin...
Staiga Maiklas įsmeigė akis į kažką salėje.
Žemė - Maiklui... - pajuokavo Klerė. - Skrydžių valdymo centras - majorui Tomui...
Maiklas tebežiūrėjo ir galvojo: To negali būti. Negali. Neturi.
Kurį laiką jį apėmė panika, paskui prisiminė, kad čia tik sutapimas. Ji negalėjo jo prisiminti. Jie niekada neprisimindavo. Visada, visada užmiršdavo. Tik todėl jis ir gali ištverti.
Nuleidęs akis, jis užsiėmė valgiaraščiu.
Paskui pajuto, kad ji stovi prie jo staliuko. Apsimetęs abejingas, pažvelgė aukštyn.
Jos mėlynos akys buvo išplėstos, dailus veidas išbalęs.
Maiklai, - tarė ji.
Jis jai neatsakė. Negalėjo suregzti sakinio. Negalėjo sugaudyti minčių.
Džeinė vėl prakalbo. Ne mažoji Džeinė, o visai suaugusi moteris Džeinė.
Maiklai? Čia tikrai tu, ar ne? Viešpatiedieve, Maiklai? Tu čia.
Trisdešimt šeštas
Ištariau tai drebančiu, gergždžiančiu balsu, kurio pati beveik negalėjau atpažinti. Buvau nežmoniškai susijaudinusi, vos neišprotėjau.
Tu esi Maiklas? - paklausiau vėl, galvodama, kad, jei apsirikau, reikės apsisukti ir bėgti.
Jis giliai įkvėpė, o paskui pasakė:
Tu mane pažįsti? Tikrai?
O Dieve, viskas vyksta iš tikrųjų.
Žinoma, pažįstu. Bet kur pažinčiau...
Tada jis ištarė mano vardą, tik tiek.
Džeinė?
Astor Court salė didelė, bet atrodė, kad jos sienos priartėjo. Salės garsai nutolo. Viskas staiga tapo, švelniai tariant, nerealu. Sito negalėjo būti, bet buvo.
Gražioji moteris, sėdėjusi su Maiklu, šluostėsi servetėle lūpas, paskui atsistojo.
A, paslaptingoji Džeinė, - pasakė ji, bet pasakė maloniai. - Man reikia eiti, Maiklai. Ačiū už ledus ir patarimą. - Ji man
nusišypsojo, o aš sumirksėjau, nes ji buvo tikrai daug gražesnė už mane. - Sėskis į mano vietą. Prašau. Džeine.
Dabar pakilo Maiklas, ir aš išsigandau, kad jis neišeitų drauge. Šį kartą neleisčiau jam manęs palikti kaip tada, kai man buvo devyneri. Šį kartą prireikus pulčiau ir pargriaučiau jį čia pat Astor Court. Tiesiai ant rytietiško kilimo.
Tačiau Maiklas parodė į tuščią kėdę.
Prašau sėsti. Džeine. Džeine Margo.
Atsisėdau, o paskui mes žiūrėjome vienas į kitą. Tai buvo tarsi susitikimas su kažkuo iš sapnų ir fantazijų pasaulio ar su numylėtu veikėju iš mėgstamos knygos. Kaip tai galėjo atsitikti? Visa tai? Negalėjau logiškai paaiškinti. Gerai, kad aš spjoviau į logiką būdama dar dvylikos, supratusi, jog niekada neištekėsiu už Simono Le Bono. Maiklas tebeatrodė tarp trisdešimties ir trisdešimt penkerių. Mačiau lygiai tas pačias puikiai pažįstamas strazdanas prie nosies. Jo antakiai, ausys, plaukai ir pagaliau akys buvo nepasikeitę. Tos gražiosios žalios akys, geriausios akys, kokias kada nors mačiau. Kadaise žiūrėjau į tas akis milijonus kartų, o dabar vėl į jas žiūriu. Tokios neįtikėtinai žalios.
Kitas klausimas, kurį man mirtinai reikėjo išsiaiškinti, buvo nepaprastai nuoširdus:
Maiklai, ar tu išgalvotas?
Jis pasijuto nepatogiai.
Kaip pažiūrėsi.
Ką tu čia veiki? Kaip tai gali būti?
Jis iškėlė rankas.
Garbės žodis, neturiu supratimo. Esu Niujorke... laukiu... naujos užduoties.
A-a, tai ne ji? - kryptelėjau galva durų pusėn.
Jau tu neturėtum to klausti, - pasakė Maiklas. - Žinai, su kuo aš dirbu, ne su suaugusiaisiais. - Jis susiraukė. - Taip neturėjo atsitikti.
Kad jūs galų gale atsidūrėte Astor CourŪ Sekmadienį? O aš čia taip pat užsukau?
Jis bejėgiškai patraukė pečiais, suglumęs kaip ir aš.
Taip išeina, hm.
Tam tikra prasme toks jo suglumimas mane guodė.
Džeine.
Negalėjau patikėti, kad jis, Maiklas, taria mano vardą.
Nežinau, - pasakiau jausdama apimančią keistą ramybę. - Sakei, kad tave pamiršiu, kad pabusiu ir tavęs nebeprisiminsiu. Tačiau kitą dieną, kai pabudau ir suvokiau, kad tavęs nebebus, man ant krūtinės tarsi užkrito seifas. Negalėjau išlipti iš lovos. Verkiau ištisas dienas.
Maiklas žiūrėjo į mane pasibaisėjęs.
Aš tiesiog... niekada tavęs neužmiršau. Galvojau apie tave kasdien dvidešimt trejus metus. O dabar tu čia, grįžai. Neįtikėtina...
Švelniai pasakyta.
Man labai gaila, Džeine, - pasakė Maiklas. - Jie... visada pamiršta. Niekada nebūčiau suteikęs tau tiek skausmo, jei būčiau galėjęs.
Pažvelgiau jam į akis su aštuonmetės optimizmu.
Na, sugalvosiu būdą, kaip tu man už tai atsilyginsi.
Trisdešimt septintas
Jau visai atsipeikėjau, kai mes su Maiklu ėjome Penktuoju aveniu saulės užlietą popietę, ir atrodė, kad nemiegodama sapnuoju. Ak, dievaži, nežinau, su kuo tai palyginti. Bet tai buvo nepaprasta ir džiugu, ir painu, ir nesuprantama.
Kai buvau šešerių ar septynerių, žinojau, kad Maiklas yra linksmas, protingas ir tikrai man geras. Bet dabar, žvelgdama į jį kaip moteris, su juo kalbėdama kaip suaugęs žmogus, supratau, kad jis vertas kur kas daugiau. Pirmiausia jis buvo nuostabus klausytojas ir tuo pralenkė visus mano pažįstamus.
Jis pasakė:
- Papasakok man viską. Papasakok viską, kas tau nutiko nuo devintojo gimtadienio.
Taip ir padariau, stengdamasi, kad mano gyvenimas atrodytų kur kas įdomesnis ir ne toks pilkas, kaip buvo iš tikro. Man patiko jį juokinti, ir jis juokėsi mums vaikštant tą popietę daug. Kai išėjome į Niujorko gatves, jis atsipalaidavo, nebebuvo įsitempęs. Ir aš atsipalaidavau. Daugiau ar mažiau. Panašiai.
Kaip suaugęs žmogus, supratau, kad Maiklas myli gyvenimą ir žmones. Jis mokėjo įžvelgti ir priimti gerąsias, o ne blogąsias visų dalykų savybes. Mokėjo iš savęs pasijuokti ir skyrė save prie tų, iš kurių juokiamasi. Sakyčiau, jis juokėsi su žmonėmis, bet ne iš jų.
Tai kas buvo ji? - paklausiau apie brunetę iš St. Regis.
Aš kitos moters net neprisimenu. Kokia kita moteris? - nusišypsojo Maiklas. - Ji tik draugė, Džeine. Jos vardas Klerė.
Ir ji draugė?
Ne tokia draugė... arba - ne tos rūšies draugė.
O ta raudona dėmė tau ant kaklo? Vampyras įkando? - paklausiau. - Ar man reikia tų pasakų?
Nepasakysi, kad pavydėjau. Savo išgalvoto vaikystės draugo. Dieve, aš tikrai tikrai kvaištelėjau. Na, teks su tuo susitaikyti.
Aš truputį boksuojuosi, - pasakė jis.
Aha, - stengiausi įsivaizduoti. - Žinai, aš pati kasdien kaunuosi su motina, tai dar vienas dalykas, kuo mes panašūs.
Atlošęs galvą, jis nusikvatojo, o mane suėmė toks džiaugsmas, kad beveik skaudėjo.
Tai buvo tas pats Maiklas, Maiklas iš mano vaikystės, tačiau dabar, man suaugus, galėjau džiaugtis jo draugija visai kitaip. Jo protas, sąmojai, jo išvaizda... Dievulėli! Net jo boksas, tas kaklo nubrozdinimas, toks visiškai nešiuolaikiškas kompiuterių laikais, jam tarsi pridėjo seksualumo. Jo šypsena, visada užkrečiama, visada teikusi man džiaugsmą, tokia ir išliko.
Žinoma, nors mano širdis, atradusi jį iš naujo, daužėsi džiaugsmu, palikau vietelę galimybei, kad bet kurią akimirką Maiklas išnyks, kad staiga pasisuks į mane ir pasakys: Tu viską apie mane užmirši, Džeine. Tokios galioja taisyklės.
Bet jos negaliojo. Gal ir vėl negalios. Galėjau tikėtis.
- O, žiūrėk, Metropolitenas, - pasakė Maiklas. - Dar valandą jis dirbs.
Ar mažiau negu prieš dvidešimt keturias valandas jis nebuvo ta vieta, kur praleidau vieną iš baisiausių vakarų savo gyvenime? Tas vakaras virto metais. Tačiau dabar nekantravau ten grįžti. Nes su Maiklu buvo galima viskas.
