James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį
Trisdešimt aštuntas
Kur turėtume eiti pirmiausia? - paklausiau jo, kai stovėjome didžiuliame Metropoliteno vestibiulyje.
Norėčiau tau parodyti... - pradėjo Maiklas, juokdamasis iš savęs, - noriu pasakyti, kad tu tikriausiai jį matei milijoną kartų. Bet aš visada norėjau jį pažiūrėti su tavim. Gerai?
Taip.
Atvirai kalbant, tuo metu jis galėjo pasakyti: „Aš valgysiu kačių maistą, ar tu su manim valgysi?" ir aš būčiau pasakiusi taip. Maiklas paėmė mane už parankės. Atrodo, jam tai buvo visiškai natūralus gestas, bet man pašiurpo kūnas ir truputį svaigo galva - gerąja prasme. Aišku, jei neapalpsiu. Tada būtų nekas.
Už parankės mes lipome aukštyn didingais laiptais. Man patiko su juo čia būti, bet suvokiau, kad iš tikrųjų nesvarbu, kur esame, nes tikriausiai sapnuoju.
Pasukome į kairę, įėjome pro plačias medines duris ir atsidūrėme vienoje gražiausių pasaulio salių. Mus supo milžiniško dydžio Monė drobės ant sienų, su vandens lelijomis, perkelda- mos mus į kitą pasaulį.
Kodėl žiūrint į tokį grožį man norisi verkti? - paklausiau prisiglausdama prie Maiklo. Tai buvo nuoširdus klausimas, to niekada nebūčiau klaususi Hju.
Nežinau, - atsakė Maiklas. - Galbūt grožis, tikras grožis yra toks galingas, kad eina tiesiai į mūsų širdis. Gal jis verčia pajusti tai, kas slypi giliai mūsų viduje. - Jis sumirksėjo ir droviai nusišypsojo. - Atsiprašau. Vėl žiūrėjau Opros laidą7 .
Nusišypsojau ir aš, žavėjausi žmogumi, kuris moka iš savęs pasijuokti. Tikra priešingybė Hju: kuris ne Grantas, ne Džek- manas, kurio mano gyvenime nebėra.
Mes vaikštinėjome po įspūdingą salę, kurį laiką tylėdami, semdamiesi peno akims ir širdžiai. Paskui abu tuo pat metu pajutome, kad laikas išeiti.
Palydėsiu tave namo, - pasakė Maiklas. - Tu nieko prieš?
Aš - prieš? Aišku, kad ne.
Ne, puiku, - pasakiau. - Nuo čia netoli, į Parko aveniu pusę. Kur septyniasdešimtosios gatvės.
Žinau, - pasakė jis.
Iš kur žinai? - paklausiau nustebusi.
Jis patylėjo.
Tiesiog žinau, Džeine. Supranti, aš toks. Kai kuriuos dalykus tiesiog žinau.
Kai diena virto vakaru, oras atvėso, dangus patamsėjo. Mes ėjome į rytus Parko aveniu link, bet Maiklas nebelaikė manęs už parankės, ir aš ėmiau būgštauti, kad reikės atsisveikinti. Nežinojau, ar ištversiu. Supratau, kad neturėsiu kito pasirinkimo.
Aštuoniasdešimtojoje gatvėje ėjome pro dailų pastatą - pro stiklines duris buvo matyti, kad vestibiulis pilnas prancūziškų antikvarinių daiktų, sienos padengtos aukso spalvos lakštais. Viduryje stovi didžiulis emaliuotas vazonas su milžinišku gar- denijos krūmu, kokio gyvenime nebuvau mačiusi.
O, - pasakiau, - man patinka gardenijos. Jų kvapas. Jos tokios gražios.
Eik, - pasakė Maiklas. - Aš pasivysiu.
Nervingai melsdama Dievo, kad Maiklas neišnyktų, ėjau lėtai, stengdamasi neatsigręžti. Po keleto minučių Maiklas vėl buvo šalia... laikantis baltą gardenijos žiedą. Jo trapūs krašteliai buvo švelniai nuspalvinti blyškia rožine spalva, o aplinkui sklido nuostabus kvapas.
Kaip tu tai sugebi?
Ką? Kaip gaunu tau gėlę?
Ne. Kaip sugebi būti toks... tobulas.
Kvėpiau į save saldų gardenijos kvapą, jausdama, kad staiga galiu pravirkti.
Nieko nesakydamas, Maiklas vėl paėmė mane už parankės, buvo toks savas ir šiltas.
Ėjome toliau Parko aveniu, o aš, vis lėtindama žingsnį, stengiausi ilginti kiekvieną sekundę. Bet nuo to, kas neišvengiama, neišsisuksi, ir mes priėjome mano namus.
Labas vakaras, panele Margo, - pasakė Martinas. - O, ir... labas vakaras, pone.
Martinas pažvelgė į Maiklą taip, tarsi jau būtų matęs jį anksčiau, bet tai buvo neįmanoma.
Degiau smalsumu Maiklą išklausinėti, bet tai atrodė per... drąsu, per daug arogantiška, per daug vivjeniška. Vienintelis kvailesnis dalykas'nei staigiai tarp mūsų įsivyravusi tyla - mandagiai paspausti vienas kitam ranką. Bet negalėjau leisti, kad jis išnyktų tamsoje.
Maiklai, man reikia paklausti, - išpyškinau. - Atsiprašau, bet reikia. Ar tu vėl išvyksi?
Maiklas stabtelėjo, o man nuo nežmoniškos įtampos, atrodė, plyš galva. Paskui Maiklas paėmė mano ranką ir maloniai nusišypsojo.
Pasimatysime rytoj, Džeine. Aš... aš jau tavęs pasiilgau, - pasakė jis.
Trisdešimt devintas
Lyg per miglą jaučiau, kad jau rytas, aš pabundu, ir kažkas mano gyvenime visiškai pasikeitę. Paskui prisiminiau Maiklą ir plačiai atsimerkiau. Dieve, leisk, kad tai nebūtų tik sapnas, tyliai maldavau.
Jausdamasi trapi lyg stiklas, lėtai pasukau galvą į staliuką prie lovos. Ten stovėjo mano baltoji gardenija, ta, kurią Maiklas vakar padovanojo.
Paliečiau gėlę, norėdama įsitikinti, kad ji tikra - tikra, paskui atsisėdus švystelėjau kojas ant žemės. Tai nebuvo sapnas.
Štai ką reiškia jaustis „laiminga", pagalvojau. Energija, šypsena savaime. Štai kaip pasitinki dieną - tiki, kad atsitiks gerų dalykų. Tai buvo naujas, kitoniškas jausmas.
Virtuvėje įsipyliau didelę stiklinę apelsinų sulčių. Mano automatinis atsakiklis nekantriai mirkčiojo, o kad jo neištiktų širdies priepuolis, gerdama sultis paspaudžiau mygtuką „Paleisti".
Džeine, čia aš. Ką galiu pasakyti? Aš labai labai atsiprašau. Nesuprantuf kas man užėjo. Dėl to poelgio su automobiliu Brukline jaučiuosi tiesiog siaubingai. Paskambink man ir...
Ištrinti.
Džeine Aukseli, manau, kad nedalyvauti per pietus buvo tavo vaikiškas aplaidumas. Neturėjau progos duoti tau bučinuko. Supranti, Karlas Fridkinasyra nepaprastai svarbus...
Ištrinti.
Džeine Aukseli, galvojau apie „ Ačiū Dievui, tą ketvirtos scenos pradžią. Nežinau, iš kur ištraukei scenarijui tokį Holivudo rašeivą...
Ištrinti.
Dėl likusių devynių pranešimų nekvaršinau sau galvos. Paspaudusi mygtuką „Ištrinti" su malonumu klausiausi automato burzgimo.
Palindau po dušu, paleidusi šaltesnį vandenį negu paprastai. Šaltis teikė energijos, jaučiausi tokia gyvybinga - oda dilgčioja, kraujas tvinksi. Nusišluosčiusi nors kartą nebijojau pažvelgti į save veidrodyje visu ūgiu. Žinote, visai neblogai atrodau. Oda švari ir skaisti. Šlapi plaukai stori ir sveiki. Per didelis svoris? Po šimts perkūnų, ne! Mano moteriškos linijos patrauklios. Tokia moteris ir turi būti, pasakiau sau.
Užsimoviau šviesiai violetines šilkines kelnaites ir nuėjau į drabužinę iš anksto žinodama, kad šiandien nesivilksiu jokių įprastų juodų sijonų ar marškinėlių.
Įlindau į savo mėgstamus minkštus, patogius išblukusius džinsus. Apsivilkau baltą palaidinukę, kuri visada man patiko. Liemenį sujuosiau senu kaubojišku diržu.
Dabar buvau laiminga ir nerūpestinga, nes jaučiausi esanti savimi, jaučiausi patogiai, gal pirmą kartą nuo to laiko, kai man buvo aštuoneri.
Išeidama iš namų, pakėliau gardeniją prie veido ir pauosčiau.
Paskui, užsimovusi savo naująjį deimantinį žiedą, išėjau į tarnybą.
Keturiasdešimtas
Štai tau pranešimai. Štai tavo kava. O tas kūjo bildesys - tai koridoriumi atkaukšinčios tavo motinos batų kulniukų garsai.
Mano sekretorė Merė Luiza padavė puodelį su filmo History Boys emblema. Man patiko ir tas spektaklis, ir filmas, todėl dėjau vilčių ir į „Ačiū Dievui" sėkmę, kodėl ne?
Mm-m. Ačiū. Skanumėlis, - pasakiau nurijusi didelį gurkšnį kavos.
Džiaugiuosi. Manau, kai mane iš čia išmes, galėsiu dirbti Starbucks.
Gal atsiras vietos ir man, - sumurmėjau. - Būsime barmenės.
Pradėjau tikrinti pranešimus. Nenustebau, kad dauguma jų
buvo nuo Hju, nuo jo suktosios agentės, nuo jo šlykštaus vadybininko. Iš jų trijulės, viską sudėjus, sulaukiau vienuolikos skambučių. Tegu pabučiuoja į džinsuotą mano užpakalį.
Aš tavęs nevarginsiu su pranešimais nuo... - viduryje Me- rės Luizos sakinio durys staiga atsidarė. Ten stovėjo Vivjena, labai įtūžusi.
...tavo motinos. Dabar galiu pristatyti ją pačią.
Vivjena stovėjo, įrėmusi rankas į savo antro dydžio apimties klubus.
Man prireikė labai susivaldyti nepasakius: „Ar jūs pasirengusi nuodugniai ataskaitai, panele Desmond?"
Pirmiausia Vivjena apdovanojo mane rytiniu bučiniu.
Beveik vidurdienis, Džeine. Kur, po velnių, tu buvai? Ir, Dieve gailestingas, kaip tu apsirengusi? Ar eisi į rodeo?
Tebevarčiau pranešimus. Nuo Maiklo nebuvo jokio.
Aš tavęs klausiu, - pasakė Vivjena garsiai, pasilenkdama prie stalo, kad geriau įžiūrėtų mano veidą. - Turiu pridurti, labai mandagiai klausiu.
Ar duosi dar vieną Splenda8 ? - paklausiau Merės Luizos.
Ji linktelėjo ir atidarė stalčių.
Minutėlę motina užsičiaupė, bet, žinoma, buvo per gražu, kad būtų teisybė. Man maišant kavą su Splenda, ji pajuto naują jėgų antplūdį.
Taigi noriu išgirsti, kur tu buvai vakar ir vakar vakare, - spaudė ji. - Aš tiek kartų tau skambinau, kad sulaužiau perskambinimo mygtuką. Ar tau trūksta paprasčiausio mandagumo atsakyti į motinos skambutį? Ar sugedo tavo aparatas? O gal tai dvidešimt metų pavėluotas paauglės maištavimas?
Man ir toliau tylint, Vivjena pakeitė taktiką.
Girdėjau, kas atsitiko vargšui Hju, Felicijai ir Roniui, - pasakė ji tokiu tonu, lyg praneštų! „Skambino iš Hirosimos. Sakė, kad juos subombardavai." - Nesuprantu, kas, po perkūnais, tau darosi. Ar žinai, kaip jie pyksta? Ir turi tam teisę. Nes tu užsispyrusi ir neteisi. Aš išmanau šou verslą, kaip tu niekada
neišmanysi, o Hju Mekgratas tam filmo vaidmeniui puikiausiai tinka. Be Hju nebus filmo.
Ką gi, mama, ačiū, - pasakiau. Išgėriau antrą gurkšnį kavos ir pabėriau pranešimus kaip konfeti į šiukšliadėžę.
Tavo laimei, esu aš, kad apsaugočiau nuo klaidų, - tęsė motina. - Susitiksime su vargšu Hju ir jo žmonėmis per pietus. Užsakyk Gotham Bar and Grill. Susitiksime su jais pirmą valandą. Jei tave, apsirengusią kaip piemenė, įleis.
Išgėriau visą likusią kavą.
Ar tu, mama, baigei?
Jos akys degė pykčiu.
Pirmiausia, aš esu suaugusi moteris. Vakar aš buvau ne namie. Su draugu. Kur mes buvome, yra visiškai ne tavo reikalas. Ne, mano aparatas nesugedęs. Bet aš buvau užsiėmusi. Tai nėra paauglės maištavimas, nes, kaip minėjau, esu suaugusi moteris. Tai - aš, kuri elgiasi kaip suaugusi moteris. Siūlau ir tau prie manęs prisidėti. Dabar dėl Hju, ne Granto, ne Džekmano, ir dėl vaidmens kine. Tos diskusijos baigtos. Apie tai daugiau nekalbėsime. „Ačiū Dievui" yra mano nuosavybė. Aš gavau finansavimą. Aš gavau reikiamą studiją. Ir noriu ko nors geresnio negu Hju Mekgratas. Girdi, mama? Aš niekada nebenoriu apie tai kalbėti. Taigi pietų su Hju ir jo pakalikais nebus. Į tavo kritiką dėl mano aprangos neatsakysiu, nes aš sprendžiu, kaip man rengtis, ir kitų nuomonė iš tikrųjų manęs nedomina. Išskyrus Maiklo. O žinai ką, mama? Manau, kad atrodau puikiai.
Vivjena į mane spoksojo, tarytum būčiau iškėlusi anteną. Trumpai kažką suburbėjusi, sumiksėjusi apsisuko ir išlėkė, trenkdama pirma mano kabineto durimis, paskui savo.
Ar tai viskas? - paklausė Merė Luiza.
Manau, tai apima beveik viską.
Keturiasdešimt pirmas
Kas jam darosi? Tiksliau, jam su Džeine?
Velniai žino kas.
Maiklas palindo po dušu, atsuko karštą vandenį. Šiandien pasimatys su Džeine. Jis nervinosi, džiaugėsi, jautėsi laimingas ir kartu būgštavo. Tokio jausmo iki šiol nebuvo patyręs ir iš tikrųjų buvo lyg nesveikas. Ilgai stovėjo po dušu, paskui, susisupęs į rankšluostį, nubraukė nuo veidrodžio virš kriauklės garus ir ėmė skustis.
Žiūrėdamas į tarsi nepažįstamą veidą veidrodyje, išsimuilino skutimosi kremu ir ėmė braukyti lygius takelius tuo ypač tobulu penkiaašmeniu skustuvu.
O tada atsitiko štai kas.
Tai, ko niekada jam nebuvo nutikę anksčiau. Neįtikėtinas dalykas.
Skusdamasis jis įsipjovė.
Pirmą kartą gyvenime.
Raudonas taškelis prie smakro išsipūtė, paskui, susimaišęs su skutimosi kremu, virto rausvu lopinėliu.
Jis šį reiškinį stebėjo kaip stebuklą, kaip iš uolos staiga ištryškusį vandenį arba padaugintą duoną su žuvimi. Baigęs skustis, nusiplovė veidą, o kraujuojantį taškelį užlipino skiautele tualetinio popieriaus.
Nuostabu. Tvarstis iš tualetinio popieriaus! Dar viena naujiena.
Jis greitai apsirengė ką radęs švaraus ir išėjo į laiptinę. Rakindamas duris spėjo pastebėti iš Oveno buto smunkančią Olym- pia Petę.
Sveikas, Maiklai, - tarė ji senamadiškai nuraudusi. - Įsipjovei skusdamasis, ką?
Sveika, Pete. Taip, įsipjoviau. Keista, ar ne?
Hm, tai jau tikrai. Na, turiu bėgti. Mama pasiliko su Hole. Mano mergyte. Man reikia ją nuvesti į mokyklą. Paskui į darbą blynų kepykloje.
Būk atsargi, kai išeisi, - pasakė Maiklas.
