James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį
Turėjau turtingą, klestinčią motiną, kuri elgėsi su manim kaip su paiku vaiku. O dar blogiau, kad aš vis tiek/4 beviltiškai mylėjau.
Turėjau vaikiną. Taip, tikrai. Turėjau. Būtasis laikas.
Mano mintys tuo pat metu krypo į daugybę negerų dalykų.
Galbūt mano tikslai pernelyg ilgalaikiai. Galbūt turėčiau siekti būti laiminga ne visą gyvenimą, o valandą ar dvi. Gal yra žmogus, kuris norėtų su manim pasėdėti, užsisakyti į namus japoniško maisto ir kuriam patiktų žiūrėti per DVD „Pabėgimą iš Soušenko" ar „Jums žinutė" ketvirtą ar penktą kartą.
Staiga pajutau ant peties ranką ir vos nepašokau, nesuklykiau. Nors esu gerai išauklėta, visko mačiusi moteris.
Atsigręžusi pamačiau du kvailai išsišiepusius vyrus. Jų ryškūs languoti sportiniai švarkai prie Carlyle viešbučio visai nederėjo, jie apskritai niekur nederėtų. Šiuo metu man tokio dėmesio nereikėjo.
Labas vakaras, ponia, - pasakė Pirmas Tipas, - mano draugas ir aš norėtume paklausti, ar jums nereikia kompanijos.
Ačiū, ne, - atsakiau griežtai. - Tiesiog po ilgos dienos noriu atsipūsti. Viskas gerai. Ačiū.
Atrodote vieniša, - pasakė Antras Tipas, - ir truputį nusiminusi. Taip mums atrodo.
Man tikrai viskas gerai. Ačiū už dėmesį. - Suriečiau jiems net šypseną. - Viskas puiku.
Barmene, dar vieną gėrimą damai.
Pažvelgiau barmenui į akis ir papurčiau galvą.
Tikrai daugiau nenoriu. Be to, nenoriu daugiau su tais vyrukais kalbėti.
Gal judu, džentelmenai, verčiau grįžtumėt į kitą baro galą, - pasakė pasilenkęs prie jų barmenas.
Jie patraukė pečiais, bet vienas nueidamas pasakė:
Šitame bare kekšės tikrai pasipūtusios.
Mes su barmenu priblokšti susižvalgėme, o paskui nusijuokėme. Reikėjo arba juoktis, arba verkti. Ar aš, su dizainerio kurta rožine suknele, penkis šimtus dolerių kainuojančiais batais, rūpestingai pasidažiusi ir madingai nukirpta, atrodau kaip prostitutė? Kiek šiais laikais prostitutės uždirba? Vis dėlto apsisukau ant baro kėdės pasižiūrėti į save veidrodyje ant sienos. Jame neryškiai atsispindėjo lankytojai ir spalvingos freskos virš Bemelman baro.
Nedrąsiai šypsodamasi žiūrėjau į savo atvaizdą su nuvarvėjusiu blakstienų tušu, paraudusia nosimi. Būčiau nevykusi prostitutė.
Paskui kai ką pastebėjau. Prisimerkiau, o širdis tuojau pat ėmė plakti kaip patrakusi. Tai buvo visiškai, absoliučiai neįmanomas dalykas. Minutėlę mano žvilgsnis nukrypo į žmogų, išeinantį iš baro. Atrodė, kad jis į mane žiūri.
Aiškut apsirikau, bet galėjau prisiekti, kad ten buvo Maiklas.
Kai tik pamačiau, jis išėjo pro duris.
Na šitai tikrai buvo beprotiška.
Paėmiau savo gėrimą. Kai stačiau jį ant stalo, mano rankos drebėjo. Tas vyras... juokinga. Mano pasąmonė pasinaudojo šviesos ir šešėlio žaismu, kad sukurtų įvaizdį žmogaus, kurio man labiausiai trūksta, kurį labiausiai norėčiau pamatyti.
Ką gi, tikrai susirūpinau. Gal man maišosi protas? Pradėjau regėti tai, ko nėra. Koks nelaimingas turi būti žmogus, kad jam padėti įsikištų pasąmonė. Kokie prasti mano popieriai, kad įsivaizduoju mačiusi Maiklą.
Maiklą, kuris yra išgalvotas.
Maiklą, kuris neegzistuoja.
Ar man taip baisiai jo reikia, kad jis sekundėlę pasirodė?
Atsipeikėk, Džeine. Tai tik blyksinčios šviesos triukas. Gal cigaretės žiebtuvėlio.
Ištraukiau iš piniginės dvidešimties dolerių banknotą ir palikau ant baro. Išėjusi patraukiau namų link.
Žinoma, supratau, kad negalėjau matyti Maiklo, bet kur kas svarbesnis klausimas - kodėl niekada negalėjau jo pamiršti?
Dvidešimt septintas
Bet pakalbėkim apie geresnius ir tikrai svarbesnius dalykus. Sekmadienio rytais darbuodavausi moterų prieglaudoje 119-ojoje Ist gatvėje, ispaniškajame Harleme. Tai joks žygdarbis, už kurį duotų medalį, bet čia aš galėjau truputį padėti, o tai mano gyvenimui teikė labai reikalingą prasmę. Šešios valandos prieglaudoje, ir grįžti namo jausdama beribę palaimą. Manau, tai tas pats, kas eiti į bažnyčią, tik daugiau naudos.
Taigi ten aš dalijau kiaušinienę, pupeles, bandeles ir gabaliukus margarino. Popierinės lėkštės - maistui, plastiko puodeliai - apelsinų sultims. Buvo gera žinoti, kad šį rytą tie žmonės bus sotūs.
Ar gali mano sūnui duoti daugiau kiaušinienės? - paklausė motina su penkerių ar šešerių metų berniuku. - Ar duosi?
Žinoma, - atsakiau.
Įkrėčiau dar kiaušinienės ir uždėjau ant viršaus bandelę.
Pasakyk poniai ačiū, Kvamai.
Ačiū.
Ar pajėgsi tiek daug suvalgyti, Kvamai? - atsargiai pajuokavau.
Berniukas droviai linktelėjo, o motina pašnibždomis pasakė:
Po teisybei, jis dabar užvalgė. - Ji išėmė iš krepšelio sulamdytą gabalą folijos. - Kas liko, pabaigs per vakarienę.
Eilė slinko, alkani žmonės ėjo, o aš dalijau jiems kiaušinienę, sakydama „Ačiū, ateikite dar" ir stengiausi kiekvieną sutikti kuo svetingiau.
Šalia manęs darbavosi sena geraširdė italė iš Šventosios Rožės parapijos - pilstė apelsinų sultis ir pieną.
Pažiūrėk tenai, - sušnibždėjo rodydama alkūne į eilės vidurį, - ji pati dar vaikas.
Pastebėjau laibą kaip vytelė moteriškę, ne daugiau kaip aštuoniolikos metų - gal nė tiek - su kūdikiu nudėvėtoje Snugli nešyklėje. Prie laibų jos kojų glaustėsi mažas berniukas. Tačiau iš kitų ji išsiskyrė juodomis akimis ir bejėge dešine ranka, apvyniota nešvariu tvarsčiu. Pagalvojus, kad tas, kuris taip ją įskaudino, gali išsisukti, man suskausdavo pilvą.
Kai atėjo jos eilė, pasakiau:
Atsisėsk. Aš atnešiu tau ir vaikams valgyti.
Ne, aš galiu pati.
Žinau, kad gali. Bet leisk man padėti. Toks mano darbas.
Suradusi plastiko padėklą, prikroviau kiaušinienės ir bandelių. Paėmiau du puodelius ir pilną skardinę apelsinų sulčių. Iš virtuvės, kur vienuolės laikė ypatingai progai, neeiliniam atvejui šviežius vaisius, net nugvelbiau tris bananus.
Oi, ačiū, - švelniai padėkojo mergaitė, kai priėjusi prie jos stalo iškroviau maistą. - Jūs labai maloni baltoji ponia.
Ką gi, stengiuosi.
Dvidešimt aštuntas
Pagaliau paskutinė kiaušinienės porcija ant popierinės lėkštės atiteko pagyvenusiai moteriškei be dantų, rankas ir kojas apsiraišiojusiai polietileniniais maišeliais. „Ištverti dar vieną dieną" - nesiliaudama kartojo ji. Šiek tiek kėlė nerimą, kad šis linkėjimas labai tinka ir man.
Prieš pat vidurdienį iš Niujorko sekmadieninio ispaniškojo Harlemo išėjau į gaivų pavasario rytą. Maudė rankas, skaudėjo galvą, tačiau pamaitinti alkanus žmones buvo šis tas labai svarbaus ir gero. Visur, kur pažvelgčiau, buvo gražu, pilna gyvybės ir vilties, palyginti su žlugusiu vakar vakaru, atrodė lyg stebuklas.
Ant bažnyčios laiptų stovėjo penkios mergytės, aprengtos kaip miniatiūrinės nuotakos, pasirengusios Pirmajai Komunijai. Netoliese vyrai rimtais veidais gėrė cervezas3 ir ant medinių dėžių žaidė domino. Giliai įkvėpiau. Oras kvepėjo keptomis churros4 , kukurūzų spragėsiais ir aitriosiomis paprikomis.
Perėjau į Parko aveniu, kur priemiestiniai traukiniai išlenda iš tunelio ir iš vargingo Harlemo kvartalo galiausiai patenki į prašmatnų Aukštutinio Ist Saido rajoną. Ėjau pėsčia, jaučiausi visai patenkinta. Nuo vakar vakaro Metropolitene beveik atsigavau.
Perėjau į kitą gatvės pusę, jau matyti mano namai, o kažkoks pašlemėkas iš mašinos ima man pypsinti.
Atsisukusi išvydau, kad bjaurusis pašlemėkas yra Hju.
Sėdi toks drovus ir nuolankus atvirame mėlyname žvilgančiame mersedese, o jo angeliškas veidas visas protingas mano mintis paleidžia vėjais.
Ak, kaip mūsų akys moka apgaudinėti protą.
Dvidešimt devintas
Gražesnis už tamsiai mėlyną saulės nušviestą sportinį automobilį buvo tik jo vairuotojas, ir jis tai žinojo. Su itališkais akiniais nuo saulės, Hju vilkėjo šviesiai rudą odinį švarką, kuris atrodė toks švelnus - taip ir traukė jį paliesti. O prie „šaunaus vyruko" įvaizdžio prisidėjo New York Giants kepurė su snapeliu, nerūpestingai nusmaukta į šoną.
Eikš pasivažinėti, gražuole.
Atpažinau linksmą toną, kurį jis pasiskolino iš pono Bigo filme „Seksas ir miestas".
Hju ir automobilis puikiai tiko vienas prie kito, bet ketinau apsieiti be jų. Šiaip ar taip, jie man nerūpi. Tikrai nerūpi. Na, beveik. O, velnias, vis dėlto šiek tiek rūpi.
Po valandos turiu susitikti su motina priešpiečių, - pasakiau šaltai. - Pastaruoju metu ji truputį blogos nuotaikos.
Žodžiai liejosi savaime, bet skambėjo puikiai.
Po valandos parvešiu. Žinai, kad nedrįsčiau Vivjenos įžeisti.
Hju, po vakar vakaro... aš tiesiog negaliu...
Ką tu. Važiuojam. Noriu, Džeine, su tavim pasikalbėti. Su- koriau tokį kelią iš Vilidžo.
Tikrai nežinau, ar mes turime apie ką kalbėti, Hju, - pasakiau nekeldama tono.
Aš dabar kitas žmogus, - pasakė Hju, įjungęs nuoširdumo kanalą, - ir net galiu pasakyti, kodėl. Duok man šansą pasikalbėti.
Atsidususi demonstravau nenorą ištisas trisdešimt sekundžių, kol sutikau ir įlipau į mašiną. Hju laimingas skriejo Parko aveniu.
Staiga jis pasuko iš SL55 kelio į kairę, ir netrukus mes lėkėme FDR keliu, važiuoti buvo puiku, bet kur važiuojame?
Man reikia pasakyti, Džeine, ką aš, atrodo, visada tau sakau.
Jei jis pasakys „duok man tą vaidmenį" prisiekiu, dursiu tušinuku jam tiesiai į ausį.
Man reikia pasakyti, kad labai apgailestauju, - pasakė jis, labai mane nustebindamas. - Labai atsiprašau, Džeine. Prisiekiu Dievu, nežinojau Felicijos ir Ronio plano. Be to, kaltas tas mano kvailas liežuvis ir temperamentas.
Mano protas sakė, kad tai netiesa, nors širdžiai ir atrodė, kad jis kalba neįtikėtinai nuoširdžiai. Truputį praskydau, o tai man nepatiko. Stengdamasi išlikti tvirta, nieko neatsakiau, neatitraukiau akių nuo horizonto. Dabar mes bumbsėdami važiavome Bruklino tiltu. Kur važiuojam? Ir kodėl? Kitoje tilto pusėje Hju privažiavo vietą su nepaprastai gražiu atvirukiniu vaizdu į Manhataną. Garbės žodis, miestas atrodė lyg iškaltas iš gabalo puikaus sidabro. Mums su Hju niekada neteko čia lankytis, įdomu, staiga pagalvojau, kam teko?
Maniau, Džeinyte, kad dėl to filmo vaidmens esame vienodos nuomonės, - tęsė jis. - Tą vaidmenį atliekantį įsivaizdavau save. Suvaidinau jį Brodvėjuje. Jis yra mano dalis. Maniau, ir tau atrodo, kad aš jam puikiai tinku.
Jis pasiuntė man žavingą šypseną - atgailaujančią ir kartu įžūlią.
Sutinku, jo argumentai beveik įtikinami.
Tu nesiklausei, Hju.
Kaip visada.
Jis užmetė ant sėdynės ranką ir švelniai paglostė man kaklą.
Žinai, Džeine, be to, aš maniau, kad šis projektas, šis filmukas padarys mus komanda, kokia galime būti. Įsivaizdavau mus dirbančius kartu. Būtų fantastiška. Kartu asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Supranti, būčiau ten dėl tavęs. Galėčiau tau padėti, tave paremti. Daug apie tai mąsčiau. Tai mano svajonė. Garbės žodis.
Jo balsas buvo žemas ir nuoširdus. Jis laikė mane už rankos, švelniai braukė per krumplius. Kas čia vyksta? Man ėmė svaigti galva. Aš pasiduodu, tiesa?
Jis atidarė pirštinių skyrelį kažko paimti. Man vos iš kaktos neiššoko akys, kai iš ten ištraukė liepsnelės kiaušinio mėlynumo brangenybių dėžutę.
Krūtinėje apmirė širdis. Jis negalėtų... jis neturėtų...
Šito aš nesitikėjau.
Kai Hju atidarė Tiffany dėžutę, joje gulėjo dailus deimantas. Jis nebuvo labai didelis, bet ir nemažas. Stengiausi neparodyti, kad man užėmė kvapą.
Džeine, žinau, kad galime vėl puikiai gyvuoti. Aš turiu žiedą, o tu turi filmą. Darom mainus, brangioji. Sutarta?
Laikas sustojo. Man po kojomis susvyravo žemė. O, ne. Še tau. Išprotėsiu. Dieve. O Viešpatie. Ne, tai ne vien netikėtumas. Pasijutau tarsi gavusi labai stiprų smūgį į krūtinę.
Ilgai tylėjau, kol mano apstulbintos smegenys ieškojo deramo atsako. Pulti į ašaras? Lieti įniršį? Niekingai nusižeminti? Pirmos ir vienintelės piršlybos, bet baisesnių negalėjau įsivaizduoti. Ar Hju nenormalus, ar aš kur kas didesnė nevykėlė, negu įtariau?
Hju nustojo šypsotis stebėdamas mano veidą.
Pagaliau mano sinapsės ėmė trūkčioti, stengiausi kvėpuoti.
Apgailestauju, Hju, - pasakiau sausai, nežmoniškai santūriai, - dėl tokios daugybės dalykų... kad suteikiau tau dar vieną galimybę, svarbiausia, kad pirmiausia man rūpėjai tu. O labiausiai apgailestauju dėl to, ką dabar man pasakei. Darom mainui, brangioji. Sutarta? Kaip tau liežuvis apsivertė taip pasakyti?
Su kiekvienu sakiniu mano balso tonas kilo ir žinojau, kad nuo rėksmingo, įpykusio balso jis turėtų bėgti kiek kojos neša.
Aš - aktorius, o ne kalbų rengėjas, - sumurmėjo jis. - Sutinku, gal kalbėjau be pagražinimų, atsiprašau. Bet stengiausi kalbėti tiesiai ir sąžiningai. Argi tu visada ne to nori?
