James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį
Ponas Mekgratas buvo užvažiavęs pasakyti, kad jums grįžus praneščiau, jog jis tikriausiai šįvakar nevakarieniaus.
Ačiū, Martinai. Vis dėlto pranešė prieš vakarienę, - pasakė Džeinė. Bet prikando lūpą.
Durininkas, atsirėmęs ranka į sunkias stiklines vestibiulio duris, patylėjo.
-Jis neatėjo, panele Džeine, tiesa?
Džeinė atsiduso:
Ne, Martinai, neatėjo.
Panele Džeine, jūs žinote mano nuomonę.
Žinau, žinau. Aš - kvailė.
Ne, panele Džeine, - piktai pasakė durininkas. - Ponas Mekgratas - idiotas. Neįsižeiskite, kad taip pasakiau. Jūs verta geresnio.
Maiklas už gėlių lovelio iš visos širdies pritarė jo žodžiams. Džeinė nesulaukė vaikino atėjusi į pasimatymą! Dabar Maiklas buvo visiškai įsitikinęs, kad tai jo Džeinė iš senų laikų. Būtų pažinęs jos balsą bet kur. Balsas buvo gilesnis, ne toks vaikiškas, bet vis vien atpažįstamas. Ir po šitiek metų ją vis dar skaudina. Žmonės vis dar ją apvilia, nelaiko jos brangenybe, kokia ji iš tikro yra. Kas čia darosi? Kaip jie drįsta ją skaudinti?
Po teisybei, savo gėdai, teko pripažinti, kad vienas iš tų, kurie ją apvylė, buvo jis pats, Maiklas. Jis ją įskaudino. Tačiau neturėjo kito pasirinkimo! Jis nieko negalėjo padaryti, nieko, ničnieko, nulį! Šiaip ar taip, kitą dieną ji Maiklą pamiršo. Gal toks įskaudinimas ir nesiskaito. Ne taip kaip to suknisto Mekgrato.
Bet kodėl Maiklas ją vėl sutiko ?
Tačiau dabar ji jau pranyko namo viduje, o durininkas Martinas staiga atsidūrė prie gėlių lovelio, įtariai žvelgdamas į Maiklą.
Ar galiu kuo padėti, pone?
Maiklas krūptelėjo ir atsitiesė.
Ne-e... ačiū. Kažin. Keliausiu toliau.
Taip, pone. Manau, taip bus geriausia.
Keturioliktas
Ir ko mano motina nedarė, kad baigusi koledžą neišsikelčiau iš jos buto gyventi savarankiškai, - trūko tik, kad savo kūnu užremtų duris.
Išsikraustai? Nesąmonė! Kurių galų tau kraustytis? Čia Raulis! Čia aš Džeine Aukseli, turi mane, Raulį ir kinų restoraną Leksingtone - viską, ko gali prireikti.
Taip, mama. Viską, išskyrus asmeninį gyvenimą ir galbūt normalią psichikos būklę.
Be manęs tu pražūsi! - tvirtino Vivjena. - Kas tau padės išsirinkti drabužius? Primins laikytis dietos? Padės tvarkytis gyvenime, kuriame faktiškai nėra meilės? Ak, prisiminiau, mano draugė Tori davė pusbrolio telefoną, ir aš tikrai manau, kad turėtum jam paskambinti, - jis, atrodo, ausų chirurgas ir jam puikiai sekasi. Bet Džeine Aukseli...
Tai man padėjo galutinai apsispręsti.
Kai darbininkai nešė mano bydermėjerio tualetinį staliuką pro duris, Vivjena iš dalies - tik iš dalies - pripažino pralaimėjimą.
Keletą mėnesių pabandysime, Džeine Aukseli. O kai nieko iš to neišeis, galėsi butą pernuomoti ir grįžti.
Kad ir kaip būtų nepakenčiama, neketinau grįžti. Net jei kiekvieną vakarą tektų vienišai, kol užmigčiau, į pagalvę lieti ašaras. Tai bus mano pagalvė mano bute, ir niekas pas mane ne- sibraus klausti, kokie auskarai tinka prie tokio drabužio.
Tada Vivjena nusprendė butą pagerinti pagal savo supratimą. Kai buvau dviejų savaičių išvykoje su reikalais, ji mano naująjį butą visą pertvarkė. Grįžusi į asmeninį lizdą, radau miegamąjį ir svetainę perdažytus baltai, baltai kaip pas ją. Virtuvė, kuria naudojausi tik jau pagamintam maistui pasišildyti, buvo įrengta kaip restorane: viryklė profesionalams, orkaitės, dvi indų plovimo mašinos, Sub Zero šaldytuvas stiklinėmis puikiai apšviestomis durimis. Per stiklą persišvietė vienas skyrelis su liesu jogurtu.
Aš buvau per daug priblokšta, kad imčiausi naikinti pagerinimus ar perdažyčiau perdažymą. Vis dėlto sugebėjau pridėti ir savo ranką - nuotrauką, kurioje motina, tėvas ir aš, dar labai maža. Mes buvome Graikijoje, stovėjome Partenono papėdėje ir nuoširdžiai šypsojomės. Ar tikrai buvome laimingi kaip šeima bent tą vieną dieną? Nors minutėlę? Noriu tikėti, kad buvome.
Taigi pakabinau nuotrauką prieškambaryje matomoje vietoje. Motina ją aptiko lankydamasi jau kitą kartą. Ji suraukė nosį ir tarė:
Jei duočiau tau vieną iš savo mažesniųjų Pikaso piešinių, gal tą sentimentalų šlamštą pakeistum?
Kiekvieną kartą grįžusi namo pažiūrėdavau į tą nuotrauką ir nusišypsodavau.
Bet ne šįvakar.
Truputį apsvaigusi nuo gėrimų Babbo, įskaudinta nuolatinio Hju nedėmesingumo ir jausdama kaltę dėl persivalgymo, įjungiau prieškambaryje šviesą ir žiūrėjau į tą laimingą šeimą prie Partenono. Geriau nuo to kažkodėl nepasijutau.
Miegamajame automatinis atsakiklis pranešė, kad gavau tris naujas žinutes.
Paspaudžiau mygtuką „Paleisti". Na, Hju, pirmyn. Teisinkis. Sakyk, kad esi ligoninėje. Pradžiugink.
Džeine Aukseli. Po galais, kur tu? Ar ten... klausai? Pakelk ragelį, brangioji. Būk gerutė, pakelk. Aš ką tik sugalvojau nuostabų dalyką...
Paspaudžiau „Ištrinti" ir ėjau prie kitos žinutės.
Primena žurnalas Week Jūsų veltui gaunamos šešių mėnesių prenumeratos...
Vėl „Ištrinti".
Paskutinė žinutė. Nuo koledžo laikų kambario draugės.
Džeine, čia Kolina. Ar tu sėdi?
Atsisėdau ant lovos krašto ir išsilaisvinau iš batų.
Tai štai, gana netikėta naujiena. Išteku. Kai išsiskyriau su Dvaitu, maniau, kad niekada su niekuo nesusipažinsiu ir nenorėsiu susipažinti. Tačiau Benas nuostabus. Rimtai. Kaip Dievą myliu. Pamatysi, kai susitiksite. Niekada nebuvo vedęs, dirba čia, Čikagoje. Vestuvės rugsėjo dvyliktą, o tu turi būti pamergė. Bandysiu vėl tau skambinti rytoj. Tikiuosi, kad tau taip pat viskas gerai. Myliu tave, Džeine. Ak, dar... aš vėl rašau apsakymus. Valio! Lik sveika.
Džiaugiausi dėl Kolinos, tikrai džiaugiausi. Ji visada labiausiai norėjo rašyti grožinius kūrinius ir auginti vaikus, o dabar abiem turi dar vieną šansą. Tikrai valio. Labai džiaugiuosi dėl jos. Iš tikrųjų.
Įėjusi į vonią, nusivaliau vokų šešėlius ir blakstienų tušą tais mažais „be riebalų, nesukeliančiais jokios alergijos" tampo- nėliais. Nusiprausiau veidą Caswell-Massey migdoliniu muilu. („Jei jis buvo geras Džekei Kenedi, - pasakė man motina, - bus geras ir tau")
Paskui įlindau į lovą ir įjungiau nešiojamąjį kompiuterį. Ėmiausi rašyti savo filmo sutarčių juodraščius. Šįvakar juos išsiųsiu Vivjenos advokatui, o paskui jis galės parašyti oficialų pasiūlymą Karlui Fridkinui.
Po valandos kompiuterį išjungiau. Rimtai galvoti buvau per daug pavargusi, bet tikėjausi, kad mano užrašytos mintys protingos. Išlipusi iš lovos, nušlepsėjau per tykius kambarius. Virtuvėje prisipyliau stiklinę vandens - jį motina parsisiųsdindavo iš Švedijos. Nurijau keletą sveikatingų gurkšnių, bet pajutau, kad jau niežti nagai. Padėjau stiklinę.
Džeine, būk tvirta.
Pažvelgiau į spintelės duris, tas po kaimiško sūrio formos kriaukle.
Ištiesiau ranką.
Neliesk, Džeine. Nedaryk to.
Atidariau spintelę po kriaukle.
Dabar tu tikrai stovi ant bedugnės krašto. Atsitrauk! Dar ne per vėlu!
Atsiklaupiau. O kadangi buvau pasiruošusi dievinti, atsiklaupti labai tiko.
Iš už Brillo kempinėlių, Windex ir Soft Scrub valiklių ištraukiau savo slaptą Oreos* dėžutę. Ant dėžutės buvo užrašyta: „Vartoti tik blogiausiais atvejais! Parašyta Tau!"
'* Oreos - šokoladiniai pyragaičiai su kremu.
Jaučiau, kad dabar tinkamas atvejis. Lėtai sukramčiau keturis Oreos, gardžiuodamasi kiekvienu traškaus šokolado su saldžios grietinėlės įdaru kąsneliu. Baigusi ritualą, patraukiau į lovą. Su dar dviem Oreos rankoje. Surijau juos nespėjusi padėti galvos ant pagalvės.
Penkioliktas
Maiklo butas buvo Soho, viename iš jo mėgstamų Niujorko rajonų ar į jį panašių bet kuriame mieste. Kaip ir visi, iki tam tikros ribos jis galėjo naudotis laisva valia, turėjo pasirinkimo laisvę; privalėjo atlikti tik darbą, savo misiją - būti vaikams išgalvotu draugu. Šis darbas anaiptol nebuvo blogas. Kartais Maiklas garsiai sakydavo: „Aš mėgstu savo darbą."
Tačiau tokios atostogos tarp tarnybinių užduočių, tarp vieno ir kito vaiko, jam patiko. Niekada nežinojai, kiek jos truks, todėl išmoko kiekvieną dieną gyventi esama akimirka - apie tai žmonės mėgsta gražiai pašnekėti, ypač per televiziją, bet to dažniausiai nesiseka įgyvendinti.
Tą vakarą jis grįžo į savo namą rausvo smiltakmenio fasadu apie vienuoliktą valandą galutinai priblokštas, kad matė Džeinę, suaugusią Džeinę. Tai buvo didžiulis sukrėtimas. Džeinę Margo. Oho!
Kai pakeliui į savo ketvirtą aukštą pasiekė antrą laiptinę, iš viršaus pajuto laiptus drebinančią roko muziką. Abejonių, iš kur ji sklinda, nekilo - Oveno Pulaskio butas.
Ovenas Pulaskis. Maiklas nebuvo įsitikinęs, ar supranta tą nutrūktgalvį, nerūpestingą drimbą, vyrą-vaiką. Žinoma, jis buvo gana draugiškas, mėgstantis bendrauti, visada stengėsi užkalbinti. Iš tikrųjų, kai Maiklas užlipo į ketvirtą aukštą, Ovenas prie savo buto durų sveikinosi su pora moterų. Moterys buvo aukštos, lieknos, nežmoniškai išsipusčiusios ir juokėsi iš kiekvieno joms pasakyto žodžio. Oveno ūgis siekė apie šešias pėdas ir tris colius, jis buvo apkūnus, su vaikiška šypsena, kuriai, Maiklo supratimu, neįmanoma atsispirti.
Maiki, varyk pas mane į vakarėlį. Ateik, nes įsižeisiu. Tik pamėgink mane įžeisti, - šaukė per koridorių Ovenas.
Ačiū, ačiū, šįvakar aš visai nusibaigęs, - pasakė Maiklas, bet Ovenas jau perskrodė juos skiriantį atstumą ir viena ranka apkabino Maiklą.
Čia Klerė de Lunė, o čia Sindi Antroji, - pristatė jis, mostelėdamas galva į dvi gražuoles. - Talentingos studentės iš Kolumbijos... manau, Kolumbijos... jos papildomai uždarbiauja kaip manekenės. Ponios, čia Maiklas. Šaunus vyras. Niujorko ligoninės chirurgas.
Aš joks chirurgas, - gynėsi Maiklas, tempiamas į pilną žmonių, triukšmingą, įsisiūbavusį vakarėlį Oveno bute.
Ei, sveikas, - pasakė viena iš moterų, aukšta brunetė, kurią Ovenas pavadino Klere de Lune. - Aš Klerė... Parker. Supranti, Ovenas yra Ovenas.
Susiraukęs Maiklas surietė kažką panašaus į šypseną.
Sveika, Klere, kaip gyvuoji?
Ne kažin kaip, bet nesigilinsim. Juk ką tik susipažinome, ar ne?
Maiklas pajuto, kad mergina turi bėdų, ir negalėjo būti abejingas; sutikęs vienišą, prislėgtą žmogų, Maiklas visada bandė kaip nors jam padėti. Ar tai jo lemtingas trūkumas? Tokia prigimtis? Jis to nesuprato ir nesuko galvos dėl dalykų, kurie nuo jo nepriklauso. Na, beveik liovėsi sukęs.
Ką tu, man įdomu, - pasakė jis Klerei.
Kur nebus įdomu, - nusijuokė ji. Kažkas praeidamas įspraudė jiems į rankas gėrimus, ir ji vėl nusijuokė. - Vaikinams tik ir rūpi mūsų problemos, mūsų tikrieji jausmai ir panašūs dalykai.
Ne, man iš tiesų įdomu. Pasikalbėkim.
Taigi Maiklas koridoriaus prie virtuvės kampe klausėsi Kle- rės Parker gyvenimo istorijos gerokai ilgiau negu valandą. Ji blaškėsi tarp noro tapti mokytoja, mat šiai profesijai ruošėsi, ir didelių pinigų, staiga pasipylusių dirbant Fordo agentūroje manekene.
Galiausiai ji pažvelgė jam į akis, labai maloniai nusišypsojo ir tarė:
Maiklai, nors tu ne chirurgas, o aš ne Klerė de Lunė, ar norėtum eiti su manim? Mano kambario draugė fotosesijoje Londone, o mano katinas nepavydus. Eisi? Sakyk „taip".
Šešioliktas
Atvirai, sąžiningai kalbant, Maiklui panašūs dalykai, kad ir ką sakytum, būtų buvę ne pirmas kartas; jie daugiausia pasitaikydavo per atostogas, o kartais tarp užduočių ir darbo metu. Juk jis turėjo pasirinkimo laisvę, savo gyvenimą ir buvo neabejingas grožiui.
Klerei jis pasakė:
Iš tikrųjų aš gyvenu kitoje koridoriaus pusėje.
Maiklo butas, gana švarus ir dailiai apstatytas, buvo pernuo- motas iš Niujorko universiteto antropologijos profesoriaus, vienam semestrui išvykusio į Turkiją. Maiklas turėjo uoslę susirasti gerą butą - dar viena tarnybos privilegija.
Tavo eilė kalbėti, - pasakė Klerė, susiriesdama ant sofos. Ji pakišo po savim ilgas kojas, bet nepatraukė sijono užsidengti keliams. Patapšnojo šalia savęs pagalvėlę.
Eikš. Sėsk. Pasakok man viską. - Maiklas atsisėdo, o Klerė perbraukė pirštu jam per skruostą. - Kas ji? Kas atsitiko? Kodėl tu laisvas? Ar laisvas?
Maiklas nusijuokė, labiau iš savęs.
Keista, kad tu klausi. Buvo viena tokia. Ilgą laiką nieko apie ją nebežinojau. Ir staiga šįvakar, atrodo, vėl ją radau. Lyg ir radau. Sudėtinga.
Visada sudėtinga, - nusišiepė Klerė. - Man tikrai įdomu, ir mes turime visą naktį. Ar turi viskio? Kokio nors alkoholio?
Tiesą sakant, Maiklas turėjo - tiksliau, turėjo profesorius - labai gero vyno, prieš išvažiuodamas jį grąžins. Jis atkimšo butelį Caymus, paskui kitą butelį - ZD ir su gražiąja Klere de Lune kalbėjo ir kalbėjo iki ketvirtos valandos ryto, kol pagaliau abu užmigo apsikabinę, bet nenusirengę. Užteko pasikalbėti. Buvo tikrai labai gera.
Iš ryto Maiklas kaip džentelmenas paruošė Klerei pusryčius: nesmulkintų grūdų duonos skrebučių, kiaušinių ir kavos. Jis didžiavosi savo kava - šį kartą tai buvo Kona, pavėsyje auginamos pupelės iš Afrikos. Išeidama ji atsisuko ir apkabino jį per pečius.
