James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį
Tikiu, kad jis taip ir galvojo, nes tėvas niekada nežadėdavo to, ko neketino daryti. Tačiau kai jis padėjo Elei apsivilkti paltą, man pasidarė baisiai liūdna.
Tu nenusiminsi? - paklausė Elė.
Tiesą sakant, ji man patiko. Tikėjausi, kad netrukus tėtis ją ves. Jam taip pat reikėjo apkabinimų. Visiems reikia. Gal net Vivjenai.
Aišku, ne. Juk mano gimtadienis. Kas gali per savo gimtadienį nusiminti?
Mes apsikabinome. Pasibučiavome. Atsisveikinome, o paskui tėvas su Ele įėjo į liftą ir linksmi iškeliavo į Nantaketą, į naktį.
Premjerinis vakarėlis vėl įsisiūbavo. Tarsi niekas prieš kelias minutes ir nebūtų dainavęs „Su gimimo diena". Man čia pasilikti nebuvo prasmės.
Išvingiavau iš minios pro suaugusiųjų grupeles ir galiausiai pasileidau bėgti ilgu tyliu koridoriumi, išklotu storu kilimu, į savo kambarį. Užtrenkusi paskui save duris, kritau ant lovos, įsikniaubiau į pagalvę. Čia, kur niekas manęs nemato, paleidau dūdas kaip didžiausia pasaulyje verksnė.
Paskui atsidarė durys.
Įėjo Maiklas. Ačiū Dievui, Maiklas atėjo manęs gelbėti.
Septintas
Kai jis įėjo, Džeinė visiškai viena raudojo ant savo lovos. Toli gražu nepanaši į Laimingo Gimtadienio Mergaitę. Bet ko iš vargšo vaiko norėti?
Maiklas atsiduso, paskui prisėdęs šalia apkabino mergytę, kuri tokio įskaudinimo nenusipelnė. Nė vienas vaikas nenusipelno.
Nurimk, brangute. Klok, kas ant širdies, - sušnabždėjo jis, pasilenkęs prie jos plaukų, kurie visada kvepėjo Johnson and Johnson - „Daugiau jokių ašarų" šampūnu. Dabar tai buvo vienas iš jo mėgstamiausių kvapų.
Gerai. Bet pats prisiprašei.
Sniurkščiodama, ašarotu veideliu, Džeinė nusiavė batelius ir numetė ant grindų.
Vivjena mano gimtadienį visai užmiršo, - sukūkčiojo nuo paskutinių ašarų. - O tėtis - žinoma, puiku - atėjo, bet maždaug po dviejų minučių išėjo. Išvažiavo į Nantaketą, mano mėgstamiausią vietą pasaulyje! Be manęs! Ir šuniuko negavau.
Violetinį pudelį Džeinė spaudė prie skruosto. Jis ir anksčiau pastebėjo, kad ji dažnai glaudžia prie savęs daiktus: žieminį paltą, pagalvę, žaislinį gyvūnėlį. Troško apkabinti daug ką, bet žmonių, kuriuos galėtų apkabinti, jai trūko.
Tu geras klausytojas, - pasakė ji, šniurkšteldama paskutinį kartą. - Ačiū. Man geriau.
Maiklas apsidairė po kambarį. Viskas bylojo, kad čia gyvena Džeinė: lentynos su vaikiškomis knygomis, skirtos daug vyresnio amžiaus vaikams. Kampe - tikras saksofonas. Didelis plakatas su išrašytais prancūziškais žodžiais. Ant stalo Voreno Biti nuotrauka su autografu. Ją parvežė Vivjena iš trijų mėnesių komandiruotės Los Andžele, kurios metu nė karto negrįžo namo aplankyti dukters.
Dabar Maiklas privalėjo su Džeine pasikalbėti. Vieta - jos jaukus kambarys, nuošaliai nuo to kvailo vakarėlio - tinkamesnės ir būti negali. Laikas - po to, kai ją įskaudino tėvai, gal po blogiausio jos gyvenime gimtadienio - pats netinkamiausias.
Tu esi nepaprasta, nepaprasta mergytė, - tarė Maiklas. - Ar tai žinai? Turi žinoti.
Truputį. Bet tik todėl, kad tu man tą nuolat sakai, - nusišypsojo pro ašaras Džeinė.
Tu graži savo išore ir vidumi, - tęsė jis. - Neįtikėtinai sumani. Apsiskaičiusi. Linksma. Nuovoki. Ir dosni. Turi tiek visko duoti.
Staiga Džeinė sukluso. Jis ką tik pasakė sumani... o ką, jei ji tuoj jam tai įrodys?
Maiklai, ką tu nori pasakyti? Kas čia vyksta? Kažkas negera.
Jam pakirto kojas, aptemo akys. Kodėl dabar? Kodėl Džeinė?
Kodėl jam?
Dabar tu devynerių metų, - jis prisivertė kalbėti. - Tu jau didelė mergaitė. Taigi... taigi... šįvakar aš tave, Džeine, palieku. Man reikia eiti.
Žinau, kad eisi. Bet rytoj grįši. Kaip visada.
Maiklas nurijo seilę. Tiesiog neįmanoma. Plyšta širdis.
Ne, Džeine. Tas ir yra, kad niekada nebegrįšiu. Kitaip negaliu. Tokios taisyklės.
Ištarti šituos žodžius buvo sunkiau negu kitais kartais. Džeinė buvo ypatinga. Kitokia. Nežinojo kodėl, žinojo, kad kitokia. Pirmą kartą taisyklė, kada reikia palikti vaiką, Maiklui pasirodė kvaila ir netikusi. Būtų sutikęs verčiau mirti, negu suteikti Džeinei tiek skausmo. Tačiau kitaip elgtis negalėjo. Tokius dalykus sprendžia ne jis.
Ji neverkė, nesujudėjo nė vienas veido raumenėlis - visai kaip Vivjena. Pažvelgė Maiklui tiesiai į akis ir ničnieko nepasakė. Ją gaubė tokia baisi tyla, kokios jis niekada neregėjo.
Džeine, girdėjai, ką sakiau? - galiausiai turėjo paklausti. Atrodė, kad atsakymo teks laukti amžinai.
Aš nepasirengusi, kad tu išeitum, - pasakė ji, ir ašaros kaip pupos vėl ėmė riedėti skruostais. - Tikrai nepasirengusi.
Kai ji čiupo servetėlę nusišluostyti nosį, jis matė, kaip dreba jos rankos. Tai jį pribaigė. Tos trapios, mažos rankytės nesuvaldomai virpėjo. Buvo nepakeliama.
Prakeikimas, galvojo jis. Paskui jam kilo mintis padaryti tai, ko niekada nebuvo daręs anksčiau, su jokiu kitu vaiku.
Džeine, aš tau kai ką pasakysiu, atskleisiu paslaptį. Tos paslapties niekam nesu sakęs, ir tu niekada niekam negali jos sakyti. Tai - išgalvotų draugų paslaptis.
Nenoriu girdėti tavo paslapčių, - netvirtu balsu pasakė ji.
Bet Maiklas tęsė:
Vaikai turi išgalvotų draugų, kad šie jiems padėtų išmokti teisingai gyventi. Mes padedame vaikams jaustis ne tokiems vienišiems, padedame rasti savo vietą šeimoje ir pasaulyje. Tačiau vėliau draugas ar draugė turi pasitraukti, privalo. Visada taip buvo ir bus, Džeine. Tokia... tvarka.
Bet aš tau sakiau, kad esu nepasirengusi.
Maiklas patikėjo jai dar vieną paslaptį:
Kai tik išvyksiu, tu, brangioji, manęs net neprisiminsi. Visi visada užmiršta. Jei kada nors apie mane pagalvosi, atrodysiu kaip sapnas.
Sapnas buvo vienintelis dalykas, kurio ji galėjo tikėtis.
Džeinė čiupo jį už rankos ir tvirtai įsikibo.
Nepalik manęs, Maiklai, prašau. Aš tavęs maldauju. Tu negali... ne dabar, niekada! Nežinai, koks esi man svarbus!
Matysi, Džeine, - pažadėjo jis, - tu mane užmirši, rytoj nebebus skaudu. Be to, pati sakei: meilė reiškia, kad visada esi drauge, kad ir kur būtum. Taigi mes visada būsime drauge, nes aš, Džeine, tave labai myliu. Visada visada tave mylėsiu.
Ir su šiais žodžiais Maiklas, kaip būna su išgalvotais draugais, ėmė nykti iš kambario, o nykdamas girdėjo paskutinius meilius mažosios Džeinės žodžius:
Maiklai, būk geras, neišeik! Maldauju! Jei išeisi, man nieko nebeliks. Niekada tavęs neužmiršiu, Maiklai, kad ir kas nutiktų. Niekada neužmiršiu!
Todėl ši istorija persikelia į šią dieną.
Ir ne išgalvotą dieną.
Tikrą.
ANTRA DALIS
Dvidešimt trejais metais vyresni, bet nebūtinai tiek kartų protingesni
<6*
Aštuntas
Elsė Mekana atrodė išblyškusi kaip latte kavos puta, ištikta panikos ir, ko gero, prie insulto ribos. Bet kas čia keista? Juk Elsė išdirbo mano motinos ViMar Productions kompanijoje priimamojo sekretore-slibinu dvidešimt aštuonerius metus, kupinus didelės įtampos, o štai vis dar kvėpuoja, nors jau nebe taip spjaudo ugnimi.
Ak, ačiū Dievui, pagaliau tu čia, Džeine, - atsiduso ji su palengvėjimu.
Dar tik dešimt.
Nežinau, kas atsitiko, bet Vivjena tavęs pasigedo. Klausė gal šimtą kartų.
Tai pranešk jai, kad aš čia.
Neprireikėjau išgirdau, kaip Vivjenos bateliai smailiais kulniukais atkaukši koridoriumi.
Kur tu, Džeine Aukseli, prapuolei? Jau pusiaudienis, - pirma išgirdau, o po sekundėlės pasirodė ir ji pati.
Dešimta valanda, - pasakiau.
O kur tu buvai? - kamantinėjo ji, paskui kaip visada pakštelėjo man į skruostą. Rytinis bučinys.
Iš tikrųjų buvau savo bute, gėriau kavą ir žiūrėjau Meto Lau- erio interviu su moterimi, kaip įrengti patogų garažą. (Beje, atsakymas - prikalti daug lentų su kabliukais įrankiams.)
Pasukau per vestibiulį į savo kabinetą, Vivjena iš paskos.
Tikiuosi, tame popieriniame maišelyje, kurį nešiesi, nėra tukinančios bandelės su mėlynėmis.
Ne, nėra.
Visai nemelavau. Maišelyje buvo tukinanti spurga su klevo sirupu ir graikiniais riešutais, glazūruota.
Atsisėdusi prie stalo ėmiau tikrinti colio aukščio šūsnį pranešimų, perduotų telefonu. Daugelį gavau iš agentų, taigi vien akių dūmimas.
Viena iš „asmeninio pirkėjo", Saks parduotuvės.
Penkios žinutės, pažymėtos „tavo motina".
Viena iš Hju Mekgrato, mano vaikino. Mano gyvenimo šviesos ir gyvenimo rykštės, susivijusių į vieną aistringą, žavų kamuolį.
Dar žinutė iš dermatologo - atsakymas į mano skambutį.
Vienintelė verta dėmesio žinutė - iš Karlo Fridkino, ji tikrai buvo svarbi. Karlas prekiavo nekilnojamuoju turtu ir labai norėjo investuoti į mano filmo projektą.
Prieš trejetą metų motina leido man pastatyti pjesę, savarankiškai. Joje buvo du veikėjai - aštuonmetė mergytė ir trisdešimt penkerių vyriškis. Dvejos dekoracijos: St Regis viešbučio Astor Court restoranas ir butas Manhatane. Buvau tvirtai įsitikinusi, kad Vivjena manė, jog spektaklis bus labai pigus ir nesėkmės atveju daug nuostolių ji nepatirs.
Pjesė vadinosi „Ačiū Dievui", joje buvo labai daug panašumų į mano senų laikų draugystę su išgalvotu draugu Maiklu.
Galbūt ėmiausi ją statyti, stengdamasi nepamiršti Maiklo. Gal suviliojo tik puiki pjesės pagrindinė mintis.
Mano ir Vivjenos nuostabai, „Ačiū Dievui" sulaukė didelės sėkmės. Tiesą sakant, triuškinančios pergalės ir Tony apdovanojimo. Publikai istorija apie storuliukę mergytę ir jos gražųjį išgalvotą draugą labai patiko. Kai galiausiai Maiklas ją palieka, pasigirsdavo publikos raudos. Dažnai viena iš raudančiųjų buvau aš.
Virš mano stalo kabėjo padidinta Beno Brauningo citata iš New York Times:
Vadinkite mane, jei norite, sentimentaliu kvailiu ar dar blogiau, bet,, Ačiū Dievui" neįmanoma atsispirti. Kaip tikrame gyvenime, spektaklyje nuostabiai dera žavesys, ašaros ir juokas.
Suprantama, „Ačiū Dievui" nesugrąžins Maiklo, bet į mano gyvenimą atvedė Hju Mekgratą. Hju spektaklyje vaidino Maiklą, o paskui tikrame gyvenime tapo mano vaikinu.
Kai pasakiau Vivjenai, kad ketinu pagal „Ačiū Dievui" statyti filmą, ji pareiškė:
Nieko baisaus, bet viena pati, Džeine Aukseli, nesusidorosi. Be mano pagalbos neapsieisi. Tavo laimei, šiuo metu nesu per daug apsikrovusi darbais.
Planavome pusę reikalingų pinigų sukaupti patys, o kitų prašyti iš Holivudo studijos. Vivjena žadėjo duoti ne mažiau pinigų už Karlo Fridkino įnašą.
Laužau pagrindinę prodiuserių taisyklę niekada neinvestuoti savo pinigų, - pasakė Vivjena. - Šiaip ar taip, Džeine Aukseli, esi šeimos narė.
A-a, prisiminė.
Devintas
Mano kabinete Vivjena pasakė:
Skambink Karlui Fridkinui. Tučtuojau. Šią minutę! Viską tvarko tavo motina, - tarė pusiau juokais.
Kaip paklusni tarnaitė, kokia ir esu, surinkau jo numerį.
Palauk minutėlę, Džeine Aukseli. Sustok. Padėk ragelį. Leisk pagalvoti.
Padėjau ragelį.
Vivjena žingsniavo po mano nedidelį kabinetą, sudėjusi priešais save delnus. Tarytum melstųsi teatro mecenatų šventajam globėjui.
Noriu, kad Karlas žinotų štai ką, - tarė ji. - Pasakyk, kad šiuo projektu domisi Gėris Švarcas iš Phoenix Films, o Gėris turi gerą uoslę nustatyti, kas gali sulaukti sėkmės.
O Viešpatie! - sušukau. Kada Phoenix susidomėjo?
Ji piktai į mane pažiūrėjo.
Dėl Dievo, Džeine Aukseli. Jie nesusidomėjo. Bet tegu Fridkinas mano, kad jie domisi. Pasakyk, - tęsė ji, - kad, jei jis šiandien pinigų neišdrebės, na... rytoj bus per vėlu.
Pakėliau ir vėl padėjau ragelį.
Mama, suprantu, kad galima pagražinti tiesą. Bet akiplėšiškai meluoti? Žinai, kad to nepakenčiu.
Dar vienas piktas žvilgsnis.
Tokios žaidimo taisyklės.
Beje, iš kur žinai, kad Karlas Fridkinas man skambino? - įtariai paklausiau.
Motinos intuicija, - atsakė ji, kaukšėdama durų link.
Peržiūrėjai mano telefono žinutes.
Ji apsimetė pasipiktinusi:
Niekada to nedaryčiau.
Vaidindama įsižeidusią, ji išrūko pro duris tik tam, kad po akimirkos vėl pasirodytų.
Ak, dar... kai paskambinsi Karlui Fridkinui ir gausi pinigų, nepamiršk paskambinti savo dermatologui.
Dešimtas
Mano vaikinas Hju Mekgratas buvo nerealiai gražus, bet ar tai trūkumas? Na, gal ir taip. Galiu išvardyti keletą priežasčių. Kartą Ist Hamptono paplūdimyje prie jo priėjo vyriškis ir sako: „Kur man nusipirkti tokią šypseną?" Jis klausė rimtai. Va koks vyrukas buvo Hju. Šitaip nutikti gali tik tokiam. Vyrukui rudo aksomo akimis, tobula nosimi, aukštais skruostikauliais, kurio smakro forma ne prastesnė už Bondo, Džeimso Bondo.
