James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį
Gera buvo tai, kad jaučiausi, lyg nuo pečių kas būtų nuėmęs sunkią naštą. Buvau laisva nuo Vivjenos, nuo Hju, sunkumų darbe, laisva nuo devynių iki penkių (tiksliau, nuo devynių iki devynių), laisva nuo rūpesčio, ar gerai atrodau. Nors valandą ar panašiai.
Gyvenime norėjau tik vieno - Maiklo. Žinojau, kad jo buvimas su manim nepatikimas, kad tai ne visai nuo jo priklauso. Supratau, kad vieną dieną jis gali išnykti, ir tikriausiai taip atsitiks. Tačiau meilė naudojasi progomis, o aš norėjau pasinaudoti proga tuojau pat. Nors kartą gyvenime žinojau, ko noriu.
Argi tai ne gera pradžia?
Išgirdau balsą, pakėliau akis, bet turėjau jas prisidengti nuo saulės ranka.
Atsiprašau, panele. Ar šis laiptelis užimtas?
Tai buvo Maiklas.
Iš kur žinai, kad aš - panelė? - paklausiau.
Penkiasdešimt aštuntas
Tai tikrai buvo Maiklas. Jis mane surado. Bet, Viešpatie, atrodė kaip benamis!
Kas tau atsitiko? - paklausiau, metusi į jį žvilgsnį.
Ką turi omenyje? Kas man gali būti?
Atrodai amžius nemiegojęs. Akys krauju pasruvusios. Drabužiai permirkę prakaitu. Tu esi...
Jis atsisėdo šalia ir laikė mano ranką.
Man viskas gerai, Džeine. Tikrai gerai.
Jis pasilenkė ir pabučiavo kaklą. Švelniai, stipriai. Nežinau kaip - nesvarbu. Paskui pabučiavo į lūpas, ir manyje užsidegė kiekvienas nervas. Pabučiavo mane dar kartą. Ir trečią. Aš žiūrėjau jam į akis, visu kūnu virpėdama.
Kodėl tu ne darbe? - paklausė jis.
Labai pasistengusi supratau, ko jis ką tik paklausė.
Man buvo aišku, kad jis žino, kas atsitiko.
Džeine?
Kodėl aš ne darbe? Todėl, kad kumščiu išmušiau iš Hju Mekgrato pliurpiamas nesąmones. Ir dar nusibrozdinau krumplius. - Maiklas pabučiavo mano rankas. - Todėl, kad galop kartą pasakiau motinai susikišti jį į vieną vietą ir puikiai pasijutau. Nes mečiau kasdienę tarnybą, kuri dažniausiai būdavo ir vakarais.
Maiklas man meiliai nusišypsojo.
Džeinei valio! Šaunuolė!
Nusijuokiau.
Džeinei valio? Šaunuolė? Tikiuosi, nemanai, kad tavo užduotis čia baigta. Nes ji nebaigta, toli gražu nebaigta.
Tu esi nesibaigianti užduotis, - pasakė jis, vėl nusišypsodamas. - Tu keitiesi, augi, stebini.
Gražios frazės. Iš anksto sugalvojai.
Paskui pasilenkiau ir vėl jį pabučiavau.
Nusprendžiau, kad gana būti nelaimingai ir engiamai. Noriu tikrai džiaugtis gyvenimu. Noriu gyventi linksmai. Argi to nenusipelno kiekvienas? - paklausiau.
Be jokios abejonės, - pasakė jis. - O tu iš visų labiausiai.
Staiga jis labai surimtėjo, vengė mano akių.
Čia dabar...
Kas? - paklausiau.
Džeine, ar prisimeni tuos laikus, kai buvai mažytė... o tavo tėtis nusivežė tave ilgajam pavasario savaitgaliui į Nantaketą? Prisimeni?
Atsilyginti už tai, kad niekur manęs nenuvedė per penktąjį gimtadienį. Ar per ketvirtąjį. Gal ir per trečiąjį.
Taip, tikrai.
Tai buvo pirmas kartas, kurį prisimenu, kai buvau tikrai laiminga, - pasakiau šypsodama nuo prisiminimų. - Mes su tavim statėme smėlio pilis su mano lėlės Barbės kibirėliu ir kastuvėliu. Ėjome miestelyje į kažkokią ledainę, kurioje į kavos ledus jie primaišė šokolado gabaliukų ir žemės riešutų. Plaukiojome kiekvieną dieną, nors vanduo buvo ledinis, Brr iš didžiosios raidės.
Geri laikai, ką? - paklausė Maiklas.
Puikiausi. Prisimeni Klifsaido paplūdimio klubą? O Dže- tis paplūdimį?
Grįžkime tenai, Džeine.
Nusišypsojau.
Norėčiau. Kada?
Tuojau pat. Šiandien. Važiuojam. Ką pasakysi?
Akylai žiūrėjau į Maiklo žalias akis, jausdama, kad kažkas atsitiko, bet nenorėjau jo klausti. Suvokiau, kad gana greitai pats pasakys. Be to, vėl buvau mažoji Džeinė. Svajonės kur kas geresnis dalykas negu tikrovė.
Norėčiau važiuoti į Nantaketą, - pasakiau, - bet turi pažadėti, kad, kol esame čia, atsakysi į kelis mano klausimus.
Penkiasdešimt devintas
Pirmas klausimas, - pasakė Džeinė važiuojant į oro uostą, - išsisukai neatsakęs, ar kada nors turėjai merginą. Bet ar kada nors buvai įsimylėjęs?
Maiklas padarė grimasą, atsiduso, paskui pasakė:
Reikalas tas, Džeine, kad po kurio laiko užmirštu, kas įvyko praeityje. Beje, tai nuo manęs nepriklauso. Atsakymas į tavo klausimą būtų: manau, kad nebuvau.
Tai šis įsimylėjimas būtų pirmasis? - paklausė Džeinė, o Maiklas nusišypsojo dėl jos įsitikinimo, kad jis ją įsimylėjęs. Jis jai to nesakė, bet ji žinojo. Ir neklydo.
O kaip su seksu?
Maiklas ėmė juoktis.
Nesigilinkime. Ne visus klausimus iš karto, sutarta? Pakalbėkime apie ką nors kita, Džeine Aukseli.
Gerai. Kai buvau visai visai mažytė, prisimenu, į Menkių kyšulį skrisdavome Rytų avialinija. Porą kartų per vasarą, - kalbėjo Džeinė, kai taksi riedėjo į senąjį Marine terminalą La Guardia oro uoste.
Maiklas ją pabučiavo, ilgai neatsitraukdamas nuo jos švelnių lūpų ir žibančių akių. Ji buvo suaugusi moteris, bet jam patiko jos užsilikęs vaikiškumas.
Ar tu nori mane užčiaupti? - paklausė Džeinė. - Taip bučiuodamas?
Nieko panašaus. Man... man tik patinka.
Ir vėl pabučiavo Džeinę.
Galiausiai taksi vairuotojas juos subarė:
Ar jūs lipsite iš mašinos, ar ketinate čia sėdėti ir burkuoti kiaurą dieną?
Burkuosime, - pasakė juokdamasi Džeinė, ir jis jai šyptelėjo.
Maiklas sumokėjo vairuotojui ir paėmė du nedidelius jų lagaminus. Vos įėjęs į senąjį terminalą, sustojo ir ėmė dairytis.
Ko dabar ieškai? -Jo.
Maiklas parodė į senyvą vyrą apdribusia ruda striuke, ant jos viršutinės kišenės buvo raidės MKA. Jo veidas buvo nudegęs, išvagotas raukšlių.
Privati Menkių kyšulio aviakompanija? - paklausė prie jo priėjęs Maiklas.
Ta pati ir vienintelė, - atsakė jis gergždžiančiu balsu. - Eikite paskui mane, bičiuliai. Jūs Maiklas ir Džeinė, tiesa?
Tai mes, - pasakė Džeinė.
Jie nusekė paskui senį, o po kelių minučių lipo į lėktuvėlį, kuris buvo įtartinai panašus į paveiksliukuose Maiklo matytą Lindbergo skrydžio per Atlantą lėktuvą.
Ar manote, kad šis lėktuvas pasieks Nantaketą? - pusiau juokais paklausė Džeinė. Maiklas tikėjosi, kad ji neprisimena mažų lėktuvėlių avarijų pastaruoju metu.
Daugiau pasitikėjimo, ledi, - pasakė pilotas.
Mums jo netrūksta, - tarė Maiklas. - Net neįsivaizduojate.
Po kelių minučių propeleriai sukosi ir lėktuvėlis važiavo pakilimo taku, kliuvinėdamas kaip girtuoklis valkatų rajone.
Kai įsivaizduodavau savo mirtį, negalvojau apie lėktuvo katastrofą, - bandė juokauti Džeinė, bet tvirtai sugriebė Maiklo ranką.
Maiklui sugniaužė gerklę, širdyje vėl pajuto skausmą. Džeinė juokavo, tačiau dėl to, ką ji pasakė, jį apėmė bloga nuojauta. Ar jiems lemta sudužti, o tada, ką, jis taip pat mirtų? Kad ir ką sakytum, pastaruoju metu jis daug dalykų patyrė pirmą kartą. Ar mirtis jam bus paskutinis pirmas kartas - kaip ir visiems?
Lėktuvas nesuduš, Džeine, - pasakė jis ir tvirčiau suspaudė jos ranką.
Šešiasdešimtas
Lėktuvas pakilo, neskubėdamas pasirinko tinkamą skrydžio aukštį. Maiklo nuomone, jie per ilgai sukiojosi virš Kvinso stogų. Net pakilus tarp debesų lėktuvo skleidžiamas ūžt-ūžt-ūžt nekėlė didelio pasitikėjimo.
Tačiau maždaug po penkiasdešimties minučių jie pasiekė Nantaketą. Apačioje driekėsi mylios smėlėtos pakrantės, matėsi dar kelios mažesnės salos. Paskui jie nusileido, sklandžiai. Džeinė pagaliau paleido Maiklo ranką.
Nors buvo dar vėlyvas pavasaris, oro uostas knibždėjo žmonių ryškiais vasariniais drabužiais. Jūra violetinių, geltonų, gelsvai žalių spalvų. Virš galvų klykė žuvėdros, tarsi niekada nemačiusios turistų, o gal mačiusios jų per daug.
Maiklas su Džeine nuėjo prie laukiančiųjų taksi. Saulė švietė tiesiai virš galvos. Oras buvo švarus ir gaivus.
Kai jie laukė taksi, Džeinė suėmė Maiklo veidą tarp delnų.
Maiklai, kur tu? - paklausė ji.
Ką? Aš čia.
Jis nežinojo, ką pasakyti, bet suprato, kad reikia valdytis.
Mąstė apie mirštančią Džeinę, betgi ji čia pat. Jie abu drauge. Tai kam jis veltui švaisto brangų laiką? Kodėl taip daro ir kiti? Kam tuščiai leisti tau priklausančias sekundes? Dabar jis tai puikiai suprato.
Mes kartu, - pasakė Džeinė, žiūrėdama jam į akis. - Džiaukimės šiomis akimirkomis, gerai? Mesk viską iš galvos ir būk su manim. Išnaudokime kiekvieną dieną. Kiekvieną valandą. Minutę po minutės. Sutinki?
Maiklas uždengė jos ranką savąja ir, pasukęs galvą, švelniai pabučiavo jos delną. Nusišypsojo ir linktelėjo.
Taip, - pritarė jis. - Minutę po minutės. Kiekvieną valandą. Kiekvieną dieną.
Prie mažojo oro uosto stojo taksi ir maršrutiniai autobusė- liai. Žmonės į juos krovė LL Bean kuprines ir pirkinių maišelius iš Dean ir DeLuca. Maiklas su Džeine laukė vis labiau nekantraudami. Pagaliau jie buvo pirmieji eilėje.
Meskite šiuos sakvojažus į bagažinę, - pasakė taksistas.
Sakvojažai. Koks nuostabus senamadiškas žodis. Jį išgirdęs, Maiklas nusišypsojo, o matydama jo šypseną nusijuokė ir Džeinė.
Gerai. Tu sugrįžai.
Aš čia pat, Džeine. Mano ranka laiko tavo ranką. Tu girdi mano greitai plakančią širdį.
Džeinė nusišypsojo, paskutinį kartą apsidairė. Nori įsiminti, pagalvojo Maiklas. Aukšta jūrų žolė lankstėsi vėjuje. Virš galvų skraidė žuvėdros. Šviesiaplaukė paauglė šalia eilutės prie taksi pasistatė laikiną stendą namų gamybos uogienėms pardavinėti.
Taksistas galėjo būti piloto, kuris čia juos ką tik atskraidino, brolis. Paprastas, dalykiškas Naujosios Anglijos gyventojas, amžius - nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimt penkerių.
Tai kur man jus vežti, mielieji? - paklausė jis.
Į „Indijos gatvės smuklę" - pasakė Maiklas.
Geras pasirinkimas, - pritarė jis. - Žinote, banginių medžioklės laivo kapitono namas.
Džeinė nusišypsojo ir stipriau suspaudė Maiklo ranką.
Geras pasirinkimas, - pakartojo ji. - Banginių medžioklės laivų kapitonai man patinka.
Taip) - pasakė staiga Maiklas jai į ausį, - atsakau į tavo anksčiau užduotą klausimą. Taip, esu mylėjęsis.
Šešiasdešimt pirmas
Įvažiuodami į miestelį, Džeinė ir Maiklas nematė štai ko: greitojo maisto restoranų, suvenyrų parduotuvių, net šviesoforų. Tai iš tiesų buvo rojus. Matė porą savadarbių iškabų apie dešimtąjį Nantaketo vyno festivalį ir trisdešimt penktąsias Figavi valčių lenktynes. Puiki jų viešnagės pradžia.
Paskui jų taksi sustojo prie „Indijos gatvės smuklės".
Taip ir turėtų atrodyti nakvynė su pusryčiais Nantakete, - pareiškė Džeinė, kai jie įėjo pro paradines duris. Viešbutėlis buvo Maiklo sumanymas - kas nors paprasto ir gražaus: ne per daug prašmatnus, tiesiog jaukus ir švarus, tinkamas jų išvykai.
Tikrai viskas labai kruopščiai, iki smulkmenų apgalvota: raudonos pelargonijos ryškiai mėlynuose palangių gėlių loveliuose, spalvingi geometriški skiautiniai ant sienos, graviūros, vaizduojančios pasivažinėjimą rogėmis ir, žinoma, griežta Naujosios Anglijos senutė, viešbutėlio šeimininkė.
Ar užsisakėte iš anksto? Jei ne, pas mus nėra vietų, - pasakė ji. - Kaip parašyta: „Indijos gatvės smuklėje" vietų nėra.
Maiklas pasakė jai pavardę „Maiklai", ir netrukus jie buvo nusiųsti į 21 liukso numerį antrame aukšte. Jame buvo vienas didelis kambarys su karališko pločio lova, daugybe senovinių iš vietinės pušies padarytų daiktų, ranka tapyta freska ant sienos ir visur pridėliota baltų, purių rankšluosčių. Iš vonios durys vedė į kitą, mažesnį, miegamąjį. Sujungti miegamieji. Tai, ką Maiklas užsakė telefonu.
Puikumėlis, - tepasakė Džeinė, viską apžiūrėjusi.
Ji priėjo didesniajame kambaryje prie lango ir plačiai jį atidarė. Vėsus vėjelis kedeno jos plaukus, o Maiklas pagalvojo, kad ji niekada neatrodė tokia graži. Ar galėjo būti kas svarbiau, negu būti čia su Džeine? Aišku, ne. Tikrai dėl nieko pasaulyje taip smarkiai neplakė jo širdis. Argi neprisimintų, jei taip būtų nutikę anksčiau?
Džeinė paėmė nuo stalo brošiūrą ir ėmė skaityti:
Kava svetainėje į gatvės pusę nuo šeštos valandos ryto. Burlenčių sporto pamokos tolimojoje įlankoje kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Nuomojami dviračiai. Svečiai gali apsilankyti Senosios šiaurės bažnyčios bokšte. Ar mes ten eisime? Aš noriu visko. Gerai?
Iš to, kaip ji kalbėjo, Maiklas beveik jautė, kokia Džeinė laiminga. Ji nevaidino mažos mergaitės, bet išliko tie patys nuostabūs bruožai - entuziazmas, smalsumas, naivumas.
Aš ją myliu, galvojo jis, paskui pasakė:
Gerai. Ko tik panorėsi.
